Naujos knygos

2017 04 19

Arbatos plantatoriaus žmona

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse. Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė.

 

Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą

Violeta Palčinskaitė – garsi poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja – labiausiai žinoma kaip vaikų rašytoja. Su jos eilėraščiais ir pjesėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. Šioje suaugusiųjų knygoje – stulbinama, autoironiška akistata su praeitimi, neeilinio likimo peripetijos, kūrybos ir meilės keliai ir klystkeliai, prisiminimų blyksniai apie Lietuvos kultūros grandus Juozą Miltinį, Donatą Banionį, Juditą Vaičiūnaitę ir kitus.

Moiros ir Furijos

Lauren Groff

Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas "Moiros ir Furijos" tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. "Moiros ir Furijos" 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.
Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols

Ši 24-erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. Moirose mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. Furijose stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.
Moiros ir Furijos – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.

"Moirose ir Furijose", kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos." Meg Wolitzer

Meilė seilė ir trečias nereikalingas

Darja Doncova

Tikriausiai kiekvienam jūsų nors kartą gyvenime norėjosi pasirodyti scenoje ir sulaukti audringų aplodismentų! O Jevlampijai Romanovai pasitaikė stulbinama galimybė! Buvo taip: Žana, „Leo“ teatro aktorė, paprašė, kad Jevlampija vietoj jos pasirodytų scenoje. Niekas to nebūtų pastebėjęs: kambarinės vaidmens atlikėjai nereikėjo nė žodžio ištarti, o visi aktoriai šiame keistame spektaklyje vaidino su kaukėmis. Staiga spektaklio metu mirė garsi teatro primadona Tina Burskaja. Visi buvo tikri – žudikė Žana. Butent ji padavė Tinai puodelį vandens. Tik Jevlampija viena tikrai žino, kad Žana nekalta. Juk kaukėta nuodytoja buvo ji! Ką daryti? Pabėgti?! Bet Jevlampija nusprendžia pasielgti visiškai kitaip – nerti tiesiai į peklą...

Laimingi žmonės skaito ir geria kavą

Agnes Martin-Lugand
Agnes Martin–Lugand (gim. 1979 m.) šešerius metus dirbo psichologe, o vėliau pasuko rašytojos keliu. „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – debiutinis autorės romanas, sulaukęs nepaprastai didelio pasisekimo. Prancūzijoje parduota daugiau kaip 300 000 romano egzempliorių, jis išverstas į daugiau kaip 20 kalbų. Knygos ekranizacijos teises nusipirko amerikiečių kino kompanija „The Weinstein Company“.

Kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, išsigelbėjimas slypi netikėčiausiose vietose.Dianos gyvenimas, rodos, tobulas. Ji – mylima žmona, mama ir jaukios literatūrinės kavinės „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ pačiame Paryžiaus centre savininkė. Tačiau vyrui ir dukrelei žuvus autoavarijoje, idilė išsisklaido tartum migla. Įkalinta ilgesio ir persekiojama prisiminimų, moteris užsidaro savyje ir neprisileidžia net artimųjų. Vis dėlto laikas nestovi vietoje. Praėjus metams nuo tragedijos Diana supranta, kad išsivadavimo reikia ieškoti dabar arba niekada, ir išsiruošia į Airiją, savo mylimo vyro svajonių šalį. Apsistojusi pačiame atokiausiame kaimelyje ant jūros kranto, ji susipažįsta su bene vieninteliu savo kaimynu Edvardu - sudėtingo charakterio, bet itin patraukliu vienišiumi fotografu. Iš pradžių negalėję vienas kito pakęsti, jie pasineria į siautulingą meilės romaną. Ar naujai užgimę jausmai gali išgydyti praeities žaizdas, kurios nė nespėjo užsitraukti?

„Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – jautri ir sykiu įkvepianti istorija moters, kuri, netekusi visko, sugebėjo atsitiesti ir iš naujo pamilti.

„Autorė pasakoja su gaivališku užsidegimu ir energija... Skaityti šią knygą – tarsi važinėtis linksmaisiais kalneliais.“ San Francisco Book Review

Vytauto žemė (Istorinis romanas)

Edmundas Malūkas

„Vytauto žemė" – lietuvybe pavergiantis romanas, lygintinas su legendomis apie iškiliausias mūsų valstybės istorines asmenybes. Žavi senieji lietuviški žodžiai ir personažų dialogai. Remiantis gausiais istoriniais šaltiniais nušviečiami pagoniškieji papročiai ir misticizmas, pateikiamos legendos ir senosios lietuvių dainos. Per Moterį, Vytauto Didžiojo žmoną Oną, jos santykius su mylimu kunigaikščiu, dukra Sofija, Jogaila, Skirgaila, Julijona ir kitais personažais išryškėja pagrindinės vertybės – meilė, ištikimybė, moteriška išmintis, tvirtas charakteris. Romaną įdomu skaityti, mėginan tatspėti vėliau sekančius įvykius.

Lengvai, tarsi vienu brūkšniu praplaukia esminiai XIV a. momentai: religinė krizė, santykiai su Lenkija ir Lietuvos valstybės kūrimas. Siužeto centre – įtaigus Vytauto Didžiojo paveikslas.

Vienuolikta stotis

Emilie St. John Mandel

Istorija apie atmintį, praradimus, ilgesį ir trapų pasaulio grožį.
Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį... Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė...Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?
Romanas apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai kaip The Washington Post, San Francisco Chronicle, Chicago Tribune, Entertainment Weekly, Time ir kt. Kūrinys išverstas į 28 kalbas.
„Nuostabus romanas... jis kviečia mus ne baimintis dėl pasaulio pabaigos, o vertinti tą malonę, kurią mums duoda kasdienybė“. San Francisko Chronicle

Traukinys į Triestą

Domnica Radulescu

Romane susipina skaudus Rumunijos istorijos etapas – diktatoriškas komunistinis N. Čaušesku režimas ir romantiška meilės istorija. Pagrindinė herojė Mona iš Rumunijos sostinės vasaros atostogoms atvyksta į miestelį Karpatų kalnų papėdėje. Ten ji sutinka paslaptingą vaikiną Mihajų. Bet jaunuolių meilei tenka patirti daug išbandymų. Šalyje veikia slaptosios saugumo tarnybos, jaučiamas visuotinis nepriteklius, tvyro įtampa, nepasitikima net artimiausiais žmonėmis. Ar gali būti, kad Mihajus dirba slaptojoje policijoje? Kokia veikla užsiima tėtis? Gresiantys pavojai, kylančios abejonės ne tik dėl tėvynės ir mylimųjų slaptos veiklos, bet ir savo ateities priverčia Moną bėgti iš Rumunijos į Ameriką. Ji susikuria visavertį gyvenimą, tačiau vis neramina mintys apie tėvynę ir ten paliktą meilę...

Pasakodama dviejų jaunuolių meilės istoriją, autorė sumaniai atskleidžia sudėtingas politines ir buitines Rytų Europos realijas komunistiniame „rojuje“.

*************************************************************************************

Tomas Arūnas Rudokas „nors kelio nėra“

Į šią rašytojo kūrybos rinktinę įtraukti geriausi jo ankstyvosios prozos kūriniai, tarp kurių – ir debiutinė apysaka „Autodafė“, 1988 m. išleista šiems laikams neįsivaizduojamu 45 000 egz. tiražu, ir anksčiau niekur nepublikuoti kūriniai, po autoriaus mirties rasti tarp jo rankraščių.Rinktinės noveles ir apsakymus, parašytus šnekamąja gatvės kalba, bet išlaikančius aukštosios prozos stilių, sieja skausmingos gyvenimo prasmės, t. y. savojo kelio, paieškos, pažįstamos iš J. Kerouaco romano „Kelyje“ – šią knygą autorius vadino naujuoju savo kartos testamentu.

 

Kęstutis Navakas „Vyno kopija“

Kęstutis Navakas – žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Už savo kūrybą yra pelnęs daugybę įvertinimų, 2007 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. „Vyno kopija“ – pirmasis rašytojo romanas.Romano pasakotoją apibūdinčiau knygos žodžiais: „Žlugę žmonės man gražūs.“ Klajojantis – vienu metu dabar ir atmintyje – po miesto alėją, nereprezentacines kavines, Muzikinį teatrą, užkaborines erdves ir kambario kosmosą stebėtojas įrodo, kad valkatavimas ir prasigėrimas gyvenimą gali paversti svaiginančiu meno faktu, jei bandoma numalšinti, bet nenugalima fantazija įspūdžius fermentuoja teisingai. Vynas neturi kopijų, tik nuodijančius falsifikatus, jų pavyzdžių pilnos knygotekos. Navakas falsifikato pagaminti nepajėgus. Taigi, svaiginkitės, kol pajusite „nežinia ko alsavimą į mentis“. Tik po mažą gurkšnį, dideliu galite užspringti. Nes šioje knygoje net degtukai ant stalo kadaise yra šlamėję mišku.

Darja Doncova „Geležinių gniaužtų salonas“

Darjos Doncovos kūryba – unikalus šiuolaikinės rusų literatūros reiškinys. Jos knygose viskas tiesa. D.Doncovos herojė turi autobiografinių bruožų: katės, šunys, vaikai, vyrai... Rašytojos hobis – megzti ir kepti pyragus, o tarp šių rimtų darbų – sugalvoti nusikaltimus. Kuo tik Jevlampijai neteko apsimesti tiriant nusikaltimus! Tačiau ji tikrai nesitikėjo, kad privalės vaidinti...“pakabą“. Kitaip tariant, dėtis manekene. Ir dar esant tokios išvaizdos! Bet ko tik nepadarysi dėl kliento... Tiesa, Jevlampijai terūpėjo rasti nenaudėlę, kuri mėgina apšmeižti madingo salono valdytoją Iriną Šulginą, įtikiti, neva ši esanti vagilė. Galima sakyti, juokų darbas! Taigi sukiojosi prieš įnoringas klientes vilkėdama prabangius drabužius, o laisvu laiku narplioja bylą. Vos tik Jevlampija susekė nenaudėlę, vos suvokė, kodėl ši spendžia spąstus, o ją ėmė ir „prikirpo“, kalbant mados pasaulio atstovų terminais. Cha! Vieni juokai! Jevlampija žudikę iškart nutvėrė už rankos, kurioje ji vis dar laikė kruviną peilį. Visgi stop, ne viskas taip paprasta. Žudikė visai ne ji! O kas?

Knygos autoriai ėmėsi smulkiai aprašyti žydų žudynes Žemaitijoje prieš kelerius metus, kol dar yra gyvų šių įvykių liudininkų. Pradėta nuo Žemaitijos regiono, nes jis mažiausiai tyrinėtas. Žemaitijos regioną sudaro 6 apskritys ir Klaipėdos kraštas. Autoriai rinko medžiagą apie Kretingos (12 valsčių), Mažeikių (8 valsčiai), Raseinių (12 valsčių), Tauragės (13 valsčių), Telšių (9 valsčiai) apskritis, Šiaulių apskrities vakarinę dalį (10 valsčių), taip pat Klaipėdos kraštą. Apimta apie 70 vietovių, kuriose vyko žydų žudynės ir pastatyti paminklai.

Anicetas Lupeika „ŠEŠIOLIKA GYVENIMO PENKMEČIU"

Čia daug dokumentikos, kokiais laikais ir kaip gyvenau. Kaip apskritai žmonės gyveno, kokie buvo įvykiai, kokios santvarkos, ką pirkome, kas žinias perduodavo. Apie statybas, kurioms atidaviau savo jaunų dienų jėgų. Daug dokumentinių nuotraukų, ypač iš politinės veiklos laikotarpio. Apie daug ką. Jaučiuosi lyg atlikęs šiokią tokią pareigą: palieku bent kulią žinią apie ilgą ir permainingą savo paties ir savo kartos gyvenimą. Prieš pasitikdamas savo 80 metų sukaktį, tai ir pabandžiau padaryti – išleidau albumą – metraštį „Šešiolika gyvenimo penkmečių“. Tai ir būtų tas laiškas, kuriame sudėta daug mano nueito gyvenimo dokumentinių vaizdų ir faktų. Per mano nugyventus metus penkis kartus keitėsi santvarkos, pinigai keitėsi septynis kartus. Apie visa tai yra albume-metraštyje. Čia septyniolika kartų yra atsakyta į... septyniolika vienodų klausimų. Tik atsakymai skirtingi. Mano nugyventi jau šešiolika penkmečių. Dar vienas penkmetis prisėtas iki man gimstant – tėveliai, broliai, sesės jau daug anksčiau gyveno. Suskirstymas klausimais, atsakymai į juos – tarsi tas ilgas laiškas būtų suskirstytas į daug mažų laiškelių – kad nenuobodžiau, kad įdomiau būtų skaityti. Kad būtų lengva pasirinkti, o kuris gi kurio nors „atversto“ laiko klausimas domina... Po klausimais rasite atsakymus apie santvarkas, pinigus, mano asmenines pareigas, šeimą, draugus, apsirūpinimą prekėmis, transportą, statybas. Taip pat kai kuriuos svarbiausius šalies ir pasaulio įvykius. Nuotraukose ir tekstuose – tikrų tikriausia mano gyvento laiko istorija.

Valentina Zeitler „Laisvės sūnus Tadas Kosciuška“

Lietuvos diplomatės, ambasadorės Valentinos Zeitler penktasis istorinis romanas.  Ši knyga grąžins skaitytoją  į sudėtingą Lietuvai laikotarpį – XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią, kai Rusija su agresyviais kaimynais Prūsija ir Austrija okupavo ir pasidalino Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Patriotai mėgino tai sustabdyti, 1794 m. surengė sukilimą prieš  carinę Rusiją. Jam vadovavo Tadas Kosciuška.

 

Aidas Marčėnas „kasDienynas“

Tai – jau anksčiau apžvelgtos to paties formato ir idėjos knygos „Sakiniai“ tęsinys. Iš karto atrodo, kad šios knygos galėtų tapti nenutrūkstančia serija, nes gyvenimas tęsiasi ir jį, kaip dienoraštį, reikia, netgi būtina, užrašyti. Kas kartą tokį patį, kas kartą iš naujo paliudijant viso ko prasmę ir beprasmybę.Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes  A.Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.Autorius, kaip ir „Sakiniuose“ čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.

Katarsis. Apie gydomąją gamtos ir meno galią

„Parašiau šią knygą norėdamas iš arčiau pažvelgti į savo gyvenimo profesiją ir su viltimi, kad gal ji patrauks Skaitytojo dėmesį, nes kalba apie dalykus, kurie anksčiau ar vėliau palies kiekvieną – apie ligas ir kančias.
Knygoje pasakoju apie gydymo meną, apie gebėjimą atpažinti ligas, gero gydytojo numatymo, tai yra prognozavimo, dovaną, kuri žadina žmogaus iš šalies žavėjimąsi. Nepraleidau progos pasakyti ir apie gydytojo bejėgiškumą, apie kartais ilgai trunkantį klydinėjimą apgraibomis skausmo ir nelaimės nužymėtame pasaulyje. Tekstas paliečia meno, poezijos ir muzikos sritis, ką autorius aiškina savo įsitikinimu, jog medicina ir menas turi bendrą šaknį – magiją. Autorius skyrė daug dėmesio audringai pastarųjų dešimtmečių medicinos pažangai, mokslo skverbimuisi į žmogaus ir jį varginančių ligų pažinimą, gydymo meną, ir kartu primygtinai primena, kad yra tokių gydytojų, kaip gamta ir menas, kuriuos turime pažinti, kuriais turime kliautis ir naudotis.“
Andrzej Szczeklik (Andžejus Ščeklikas, 1938-2012) – profesorius, habilituotas daktaras, buvęs Krokuvos Jogailos universiteto klinikos Vaikų ligų katedros vedėjas, rašytojas eseistas, medicinos filosofas, pasaulinio garso kardiologijos ir pulmonologijos srities mokslininkas ir gydytojas praktikas. A. Szczeklikas yra autorius garsių, į daugelį užsienio kalbų išverstų knygų, 2010 m. lietuvių kalba išleistas jo veiklas „Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila.

 

 

Vytautas Stanikūnas „Lietuvos kaimo trobesiai“

Vytautas Stanikūnas „Lietuvos kaimo trobesiai“, 2016.  Spaustuvė „Indigo print“.  Projektą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija ir Taryba, knygos leidimą parėmė Vytautas Stanikūnas. Šiame leidinyje aprašoma tradicinių kaimo gyvenamųjų pastatų raida, parodomi jų regioniniai skirtumai. Remiamasi etnografų tyrimais ir autoriaus žiniomis, sukauptomis kuriant Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir ilgą laiką jam vadovaujant, keletą dešimtmečių tyrinėjant lietuvių gyvenamąjį namą, kitus pastatus bei sodybas. Visuomenė turėtų pažinti lietuvių gyvenamojo būsto raidą, branginti sukauptą liaudies patirtį kuriant savo namus, saugoti tradicines vertybes, jas panaudoti šiandienos poreikiams.

 

Helios Azoulay, Pierre-Emmanuel Dauzat „Ir pragaras turi savo orkestrą“

Tai knyga apie muziką, sukurtą žydų getuose ir koncentracijos stovyklose. Abu autoriai kuria ją tarsi veidrodiniu principu: pirmoji yra parašyta kompozitoriaus ir etnomuzikologo Hélioso Azoulay’aus, antroji ‒ filosofo ir eseisto Pierre’o-Emmanuelio Dauzat. Čia eilėraštis ir jo analizė, pasakojimai apie muzikos kūrinių gimimą susipina su bandymais atkurti beveik neatkuriamas jų kūrėjų biografijas. Krásos opera, kurią belaisviai prieš mirtį vaidino, stebimi nacių. Į Aušvico moterų orkestrą „atrinktos“ Hélène Wiernik istorija. Ji, kaip ir daugelis kitų, buvo priversta linksminti nacius savo talentu. Jauna slaugytoja, kurios jaunesnysis brolis mirė dujų kameroje, kai ši vaidino savo budeliams. Žymus rumunų dainininkas Shalomas Katzas, Ukrainoje, Bralovo stovykloje, 1924-ųjų žiemą prieš mirdamas paprašęs esesininkų leisti sugiedoti mirusiųjų maldą El Malé Rakhamim, taip patikusią stovyklos viršininkui, jog privertė Shalomą ją giedoti visą naktį karininkams, kurie paskui, auštant, jį sušaudė kartu su kitomis 2000 aukų. Į Aušvicą deportuota Malherio dukterėčia Alma Rosé, Aušvico melodijų autorius Simonas Laksas… Lopšinė, niūniuojama motinos Ponare, keli kilometrai nuo Vilniaus geto, naktį prieš juos sušaudant; kita lopšinė, įsiūta mergaitei į paltuką Ašmenos gete ‒ irgi netoli Vilniaus. Dauguma pavardžių ir faktų lietuvių skaitytojui bus negirdėti dėl suprantamų priežasčių ‒ tai dalis nutylėtos istorijos. Muzikos istorikams ši knyga gali būti vertinga kaip užpildanti bendrojo muzikos paveldo spragas, o ne specialistui jautriai, eseistiniu stiliumi perteiktos istorijos liudys apie nepaprastą žmogaus gebėjimą kabintis į gyvenimą per kūrybą net tada, kai toji kūryba atrodo neįmanoma. Trečioji knygos dalis ‒ operos libretas, pasakojantis apie 1431-ųjų gegužės 30-osios įvykius, Žanos d’Ark teismo procesą ir jos mirtį. Viktoras Ullmannas jį parašė prieš pat deportaciją į Birkeno koncentracijos stovyklą.